Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
.jpg)
|
Savaitės straipsnis
Stepanas Bandera (ukr. Степан Андрійович Бандера, 1909 m. sausio 1 d. Senajame Uhrynive, Galicijoje, Austrijoje-Vengrijoje (dab. Ivano Frankivsko sritis, Ukraina) – 1959 m. spalio 15 d. Miunchene, VFR) – ukrainiečių politinis veikėjas, nacionalinio išsivadavimo kovos vadovas. Banderos bendražygiai sovietinėje istoriografijoje įvardijami banderininkais. SSRS šį pavadinimą ilgainiui tapo įprasta taikyti visiems Ukrainos nacionalistams, nepaisant jų narystės Banderos sukurtose organizacijose. Bandera gimė Senajame Uhrynive, Galicijoje (tuo metu Galicijos ir Lodomerijos karalystėje, kuri priklausė Austrijai-Vengrijai), unitų kunigo šeimoje. 1927 m. baigė gimnaziją Stryjuje (dab. Lvovo sritis). Jis ketino stoti į Technologijos ir ekonomikos kolegiją Podebraduose, Čekoslovakijoje, tačiau Lenkijos valdžia neišdavė jam reikiamų dokumentų. 1928 m. Bandera pasirinko Lvovo politechnikos universitetą (tuo metu lenk. Politechnika Lwowska) studijuoti agronomijos, kuri buvo viena iš nedaugelio studijų programų, prieinamų ukrainiečiams. Tokią tvarką buvo nustačiusi Lenkijos vyriausybė tautinėms mažumoms, pirmiausia ribodama žydų ir ukrainiečių priėmimą į vidurines mokyklas (gimnazijas) ir universitetines įstaigas. 1934 m. buvo suimtas ir 1936 m. nuteistas mirties bausme už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į Lenkijos vidaus reikalų ministrą. Vėliau nuosprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos. Jis buvo laikomas Vronkų kalėjime. 1939 m., po vokiečių ir sovietų invazijos į Lenkiją, Bandera buvo paleistas iš kalėjimo ir persikėlė į Krokuvą vokiečių okupuotoje Lenkijos zonoje, Generalgubernijoje. Kilęs iš Galicijos, jaunasis Bandera tapo ukrainiečių nacionalistu. Imperijai subyrėjus po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, Galicija trumpam tapo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, kuri po 1918–1919 m. Lenkijos ir Ukrainos karo buvo integruota į Rytų Lenkiją. 1921 m. kovą pasirašius Rygos taikos sutartį, Vakarų Ukraina atiteko Lenkijai, o Rytų Ukraina – bolševikams. Šiuo laikotarpiu Bandera pradėjo reikšti radikalias idėjas, o apsistojęs Lvove organizavo ukrainiečių nacionalistines organizacijas. Bandera telkė Ukrainos nepriklausomybės siekiams palankias vokiečių karines grupuotes, organizavo Ukrainos nacionalistų organizacijos (Organizacija ukrajinskich nacionalistiv, OUN) ekspedicines pajėgas. Kai nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1941 m. birželio 30 d. jis parengė Ukrainos valstybės paskelbimo aktą Lvove, pažadėdamas bendradarbiauti su Trečiuoju Reichu. Dėl atsisakymo atšaukti valstybingumo dekretą Banderą suėmė gestapas, 1941 m. liepos 5 d. jam buvo paskirtas namų areštas, o vėliau, 1942–1943 m., jis buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. 1944 m., Vokietijai greitai prarandant užimtas pozicijas kare prieš besiveržiančias Sąjungininkų kariuomenes, Bandera buvo paleistas tikintis, kad jis svariai prisidės stabdant sovietų pajėgų puolimą. Jis suorganizavo atkurtos Ukrainos vyriausiosios išlaisvinimo tarybos, kuri dirbo pogrindyje, būstinę. Su šeima apsigyveno Vakarų Vokietijoje, kur liko OUN-B vadovu ir dirbo su keliomis antikomunistinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Antibolševikinis tautų blokas, taip pat su britų žvalgybos agentūromis. Praėjus 14 metų nuo karo pabaigos, Banderą 1959 m. nužudė sovietų KGB agentai Miunchene. Lavono medicininė ekspertizė nustatė mirties priežastį – apsinuodijimą cianido dujomis. Bandera buvo palaidotas Waldfriedhof kapinėse Miunchene. Praėjus dvejiems metams po jo mirties, 1961 m. Vokietijos teisminės institucijos paskelbė, kad Banderos žudikas buvo KGB perbėgėlis Bohdanas Stašinskis, kuris veikė sovietų KGB vadovo Aleksandro Šelepino ir Sovietų Sąjungos premjero Nikitos Chruščiovo nurodymu. Po išsamaus teisminio tyrimo Stašinskis buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. 2005 m. interviu Rusijos laikraščiui „Komsomolskaja Pravda“ buvęs KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas pareiškė, kad „Stepano Banderos nužudymas buvo vienas paskutinių atvejų, kai KGB smurto pagalba šalino nepageidaujamus asmenis“. |
kovo 25 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Baltų prokalbė (latv. baltu pirmvaloda), arba prabaltų kalba, protobaltų kalba (latv. pirmbaltu valoda) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo baltų kalbos. Kadangi nėra jokių baltų prokalbės rašytinių šaltinių, ji atkuriama lyginamosios istorinės kalbotyros metodu, pasitelkiant paliudytų baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų duomenis. Baltų prokalbė kilo iš indoeuropiečių prokalbės, kai ši apie III tūkstantmetį pr. m. e. pradėjo skilti. Esama hipotezės, jog galėjusi būti bendra baltų ir slavų prokalbė. Baltų prokalbė buvo fleksinė kalba. Įprastinė žodžių tvarka sakinyje – SOV. Ilgą laiką mokslininkai įvairiai svarsto, ar būta bendro baltų ir slavų kalbų laikotarpio, t. y. ar buvo bendra baltų–slavų prokalbė. Be to, ir XX a., ir šiomis dienomis galima išgirsti nuomonę, kad baltų prokalbė neegzistavo – neva bendra baltų–slavų prokalbė iš karto išsiskyrė į tris kalbų atšakas: rytų baltų, vakarų baltų (prūsų) ir praslavų kalbas. Vis dėlto bendrabaltiškasis garsynas ir morfologija už praslavų senoviškesni, net dabartinės baltų kalbos ir palyginti neseniai mirusi prūsų kalba archajiškumu prilygsta arba bemaž nenusileidžia prieš tris ar daugiau tūkstantmečių kitų indoeuropiečių kalbų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotai būklei. Bendrybių nevienodai gausu atskirose slavų ir baltų kalbose: daugiau bendrumų su slavų kalbomis turi prūsų ir latvių kalbos, o lietuvių kalba su slavų kalbomis siejasi mažiau. Baltų ir slavų kalbų šeimose yra daug panašumų visuose kalbos lygmenyse, todėl A. Schleicheris manė buvus vieną baltų-slavų prokalbę, vėliau skilusią į baltų ir slavų prokalbes. A. Meillet teigė priešingai: jis laikėsi nuomonės, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl lygia greta vykusios kalbų raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebūta. Lenkų kalbininkas J. M. Rozwadowskis pasiūlė kalbų raidos schemą, pagal kurią po baltų–slavų kalbų vienovės (III tūkstantmetyje pr. m. e.) prasidėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkstantmetyje pr. m. e.), o šį pakeitė naujo kalbų suartėjimo metas (nuo pirmųjų m. e. amžių iki šių dienų). J. Endzelynas teigė, kad baltų ir slavų kalbos, suskilus indoeuropiečių prokalbei, rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį. V. Zepas, V. Pisanis, V. Toporovas, V. Ivanovas, V. Mažiulis, S. Karaliūnas ir kiti kalbininkai iškėlė prielaidą, kad slavų prokalbė yra kilusi iš baltų paribio su iranėnais Dniepro baseine dialektų ir ją būtų galima laikyti modernizuotu baltų prokalbės modeliu, o dauguma baltų ir rytų slavų kalbų žodyno bendrybių, baltarusių „akavimas”, rytų slavų pilnagarsystė (pleofonija), ilgiau išlikę sveiki trumpieji balsiai i, u bei tik šioje slavų kalbų grupėje dažnai vartojamos priesagos -ail-, -ul-, -uk- laikytina baltiškuoju palikimu. Ypač intensyvūs prabaltų kalbiniai kontaktai su iranėnais matyti vandenvardžiuose į pietus nuo Pripetės, nuo pat Seimo upės ištakų. Išanalizavęs kalbos faktus, V. Martynovas patikslina, kad slavų prokalbei davęs pradžią dialektas turėjo būti artimas prūsų protėvių prabaltiškai tarmei, kuri prieš sąveiką su iranėnais bus kontaktavusi su italikų bei jiems artimų prakeltų kalbomis. Z. Zinkevičius nepritaria nei slavų prokalbės kilmės iš baltų paribio dialektų, nei bendros baltų–slavų prokalbės egzistavimo hipotezėms: jo manymu, baltų ir slavų kalbos kilusios iš skirtingų indoeuropiečių prokalbės dialektų. Šios savaitės iniciatyva yra prokalbės. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
