Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Vokietijos imperijos karališkasis laivynas (vok. Kaiserliche Marine) buvo Vokietijos imperijos ginkluotųjų pajėgų dalis, egzistavusi nuo 1871 iki 1919 m., pavaldi tiesiogiai imperijos vadovybei (sausumos pajėgos buvo pavaldžios atskirų Vokietijos žemių vadovybei). Savo egzistavimą pradėjęs kaip nedidelis pakrantės apsaugos dalinys, ginklavimosi varžybų su Didžiąja Britanija metu Vokietijos imperijos karališkasis laivynas sparčiai augo, savo veikloje plačiai taikė pažangias to meto karo idėjas (pvz. JAV admirolo Alfred Thayer Mahan jūrų galios teoriją) ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo antru pagal dydį pasaulyje. Vokietijos laivynas buvo pirmasis, masiškai ir sėkmingai naudojęs povandeninius laivus. Karo metu antvandeninis laivynas didelių pergalių nepasiekė ir po lygiomis pasibaigusio Jutlandijos mūšio, didžiąją laiko dalį praleido uostuose. Po karo visi laivai buvo turėjo būti perduoti Antantei, tačiau dauguma jų buvo paskandinti pačių įgulos narių. Visi Kaiserliche Marine laivai prieš pavadinimą turėjo priešdėlį SMS (vok. Seiner Majestät Schiff (Jo didenybės laivas)). Vokietijos imperijos laivyno pradžia laikomi 1871 m., kai po Vokietijos susivienijimo, Šiaurės Vokietijos žemių konfederacijos laivynas (iki 1867 m. – Prūsijos karalystės laivynas) buvo pervadintas Vokietijos imperijos laivynu. Vokietijos imperijos konstitucijos 53 straipsnis buvo skirtas laivynui. Iki 1888 m. laivyno veikla buvo reguliuojama tais pačiais nuostatais kaip ir visa kariuomenė. Aukščiausiuoju laivyno vadovu buvo Vokietijos imperatorius. Pirmuoju laivyno vadovu tapo pėstininkų generolas (vok. General der Infanterie) Albrechtas fon Štošas (vok. Albrecht von Stosch). Laivyno reikalų koordinavimui buvo įkurta Laivyno ministerija. Pagrindinėmis laivyno bazėmis tapo Kylis ir Vilhelmshafenas. 1872 m. vasario 1 d. Laivyno ministerija buvo pertvarkyta į Imperijos admiralitetą, tačiau fon Štošas admirolu tapo tik 1875 m. Pagrindiniais laivyno tikslais buvo įvardinta pakrantės apsauga nuo tuo metu laikytinų didžiausių tikėtinų priešininkų – Prancūzijos ir Rusijos. 1872 m. kovo mėn. Kylyje buvo įkurta Vokietijos imperijos Laivyno akademija. Tų pačių metų gegužės mėnesį buvo įkurtas „Mašinų inžinierių korpusas“, o 1873 m. kovą – „Medicinos korpusas“. 1879 m. liepos mėn. buvo įsteigtas atskiras „Torpedų inžinierių korpusas“, kurio paskirtis buvo rengti minų ir torpedų specialistus. 1872 m. buvo pradėta pirmoji, 10 metų trukmės laivyno modernizavimo programa. Planas numatė aštuonių šarvuotų fregatų, šešių šarvuotų korvečių, dvidešimties lengvųjų korvečių, septynių monitorių, dvejų plaukiojančių baterijų, šešių avisų (ryšių laivų), aštuoniolikos kanonierinių laivų ir dvidešimt aštuonių torpedinių katerių statybą. Numatytas modernizacijos biudžetas siekė 220 mln. aukso markių, Ketvirtadalis viso biudžeto buvo finansuojama iš Prancūzijos karo reparacijų. |
birželio 12 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) – beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, kūmučių (Bombinatoridae) šeimos varliagyvių rūšis. Raudonpilvės kūmutės savaime paplitusios maždaug vidurio ir rytų Europoje iki Uralo kalnų. Lietuvoje raudonpilvė kūmutė paplitusi netolygiai, pagrindinės jos radavietės yra pietų, rytų ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyse, o vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje gali būti 300–500 radaviečių. Ši rūšis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Nyksta dėl tinkamų buveinių nykimo: mažų vandens telkinių užaugimo arba žuvų juose užveisimo. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 4 (I) kategoriją. Aptinkama kūdrose, tvenkiniuose, grioviuose, senvagėse, žemapelkių balose, kur gausu vandens augmenijos, nėra srovės. Kūmutėms būtina pieva aplink vandens telkinį, kur jos medžioja. Minta įvairiais bestuburiais, buožgalviai daugiausia maitinasi mikroorganizmais ir dumbliais. Kūno svoris 2-13,9 g, kūno ilgis 2,6–6,0 cm, bet Lietuvoje paprastai neužauga didesnė nei 4 cm. Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais. Pilvas raudonas arba oranžinis. Plaukiojamosios plėvės yra tik ant užpakalinių kojų. Užpulta plėšrūno kūmutė atlošia galvą ir pakelia kojas – demonstruodama ryškų raštą ir perspėja, kad yra nuodinga ir ją pulti pavojinga. Jos odoje tarp gumburėlių yra poros, išskiriančios frinoliziną, kuris žinduolių kūne ardo kraują. Gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos (nesiveisimo) ir vandens (veisimosi) periodus. Pavasarį, atšilus orui, iš žiemojimo vietų kūmutės traukia į vandens telkinius, kur vandeniui sušilus iki 13-14 °C prasideda nerštas. Tuoktuvių metu patinai skleidžia melodingus garsus – „kukuoja“: kūmučių rezonatoriai (balso maišai) yra vidiniai (kvarkiant išsipučia po oda). Apvaisinimas išorinis, buožgalviai iš kiaušinėlių išsivysto per 5-7 dienas. Per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 – 1236 kiaušinių. Metamorfozė paprastai baigiasi iki rugpjūčio. Sukaupusios atsargas žiemai, spalį kūmutės pradeda ieškoti žiemaviečių. Žiemoja po akmenimis, medžių šaknimis, graužikų urvuose ar vandens telkinyje įsiraususios į dumblą, kartais slepiasi ir žmonių rūsiuose. Šios savaitės iniciatyva yra trūkstamiausi su biologija susiję straipsniai. |
Naujienos
|
.jpg)
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
