Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Azovstal (ukr. Mеталургійний Kомбінат Азовсталь) – metalurgijos kombinatas Mariupolyje, prie Azovo jūros, viena didžiausių plieno gamybos įmonių Ukrainoje. Kombinatą sudaro kokso chemijos gamykla, aukštakrosnių ir konverterių cechai, valcavimo kompleksas, kuriam priklauso spaudimo, storo lakštinio metalo, bėgių ir sijų bei stambaus metalų sortimento valcavimo, bėgių tvirtinimo detalių cechai. „Azovstal“ geležies ir plieno gamykla buvo įkurta 1933 m. „Azovstal“ geležies ir plieno gamykla veikia kaip Nyderlandų holdingo kompanijos „Metinvest B.V.“ dukterinė įmonė, o Rinatas Achmetovas yra „Metinvest B.V.“ bendrasavininkas. Metalurgijos kombinatas smarkiai nukentėjo per Mariupolio apgultį 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu. Jis tapo miesto centriniu gynybos bastionu, kurio teritorijoje dar sovietmečiu buvo įrengta tunelių, bunkerių ir slėptuvių sistema, galinti atlaikyti branduolinio ginklo ataką. R. Achmetovas parėmė Ukrainos pajėgas kovoje dėl Mariupolio: „Mariupolis visada buvo ir bus Ukrainos miestas. Ukrainiečiai įnirtingai gina kiekvieną Ukrainos žemės centimetrą. Didžiuojuosi, kad „Azovstal“ yra mūsų pasipriešinimo bastionas“. 1930 m. vasario mėn. SSRS vyriausybė nusprendė Mariupolyje statyti naują metalurgijos gamyklą, nes būtent šis miestas pagal savo geografinę padėtį buvo patogiausias, pasiekiamas trumpiausiu jūros keliu iš Kamyš Buruno geležies rūdos telkinio Kerčės pusiasalyje. Šiuo tikslu pusiasalyje pradėjo veikti naujai įkurtas „Kerčrudstroj“ trestas, kuris pradėjo ruošti rūdos žaliavą tiekimui į „Azovstal“. Lapkričio 7 d. kairiajame Kalmiuso upės krante, netoli Buzinovkos ir Troickio kaimų, pradėta pilti betoną į pirmosios aukštakrosnės pamatus. Iš viso gamyklos statybai iš SSRS biudžeto buvo skirta 292 mln. rub. 1931 m. lapkričio 3 d. buvo pradėtas statyti jūrų uostas metalurgijos gamyklai. Pradėtas tiesti naujas laivybos kanalas pasiekti „Azovstal“ uostui Azovo jūra. 1931 m. gruodį buvo visiškai išbetonuoti dviejų aukštakrosnių pamatai. 1933 m. vasario 2 d. naujosios gamyklos statybvietėje apsilankė SSRS sunkiosios pramonės liaudies komisaras Sergo Ordžonikidzė. 1933 m. rugpjūčio 12 aukštakrosnė Nr. 1 išlydė pirmąjį ketų. Pirmuoju būsimojo metalurgijos milžino vadovu paskirtas Jakovas Gugelis, kuris kartu su Ukrainos komunistų (bolševikų) partijos vadovu Stanislavas Kosioru simboliškai užkūrė aukštakrosnę. Pirmosiomis jos eksploatavimo dienomis, kaip paprastai visose gamyklose būna paleidimo laikotarpiu, buvo laukiama pradinių nesklandumų, įvairių nelaimingų atsitikimų, gedimų, kurie neišvengiami statant krosnį. Tačiau paleidimo laikotarpis buvo nesudėtingas, nes buvo imtasi reikiamų atsargumo priemonių. Gamyklos vadovybė įsakė aukštakrosnių cechui laikyti statybininkų brigadą tol, kol jame nebus išlydyti pirmieji 5 tūkst. tonų ketaus. Statybininkai tikrai padėjo: menkiausios problemos iškart buvo šalinamos. Dėl to paleidimo metu aukštakrosnėje avarijų neįvyko. Be to, likus mėnesiui iki pirmosios aukštakrosnės paleidimo, daugiau nei 100 jaunų specialistų grupė jau buvo įsidarbinusi „Azovstal“. Dar prieš paleidimą jie ėmėsi įvaldyti mechanizmus ir dirbti su jais. Nors aukštakrosnė iš tikrųjų vis dar stovėjo, bet atskiri agregatai buvo bandomi. Krosnis buvo tikrinama užkraunant rūdą su kuru be deguonies pūtimo. 1934 m. vasario 17 d. buvo pradėta eksploatuoti aukštakrosnė Nr. 2. 1935 m. sausio mėn. „Azovstal“, be ketaus gamybos, pradėta lydyti plieną, imta eksploatuoti pirmoji SSRS 250 t svorio paverčiamoji Marteno krosnis. 1939 m. balandžio 5 d. garlaivis „Sudkom“ į metalurgijos gamyklos jūrų uostą atplukdė pirmąją karšto aglomerato partiją iš Kerčės. Tai buvo reikšmingas įvykis sovietinės metalurgijos istorijoje, nes toks karšto aglomerato gabenimas laivais buvo įvaldytas pirmą kartą pasaulinėje praktikoje. 1939 m. gegužę „Azovstal“ pasiekė pasaulio aukštakrosnės našumo rekordą per dieną – aukštakrosnė Nr. 3 per vieną dieną pagamino 1614 t ketaus. 1941 m. gamykloje veikė 4 aukštakrosnės ir 6 paverčiamosios Marteno krosnys, buvo pastatyti valcavimo cechai. |
gegužės 28 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Puodininkystė – vienas iš seniausių pasaulio amatų. Tai daiktų, dažniausiai puodų ir indų lipdymas iš molio. Dažniausiai molinius daiktus lipdydavo moterys. Lietuvoje jau nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau XIII a. galima kalbėti apie puodininkystę, kaip amatą Lietuvoje. Puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Didžiausi puodininkystės centrai buvo Kuršėnuose ir Viekšniuose. Naudojamų buityje dirbinių forma priklausė nuo jų paskirties. Kai kurių iš jų forma labai pastovi, kitų gana įvairi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji labai racionali. Lietuvoje iš keramikos dirbinių daugiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai. Indai maistui ruošti – virimo puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Tik kai kurie dekoruoti įbrėžtomis ar įspaustomis linijomis ir vingučiais. Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, palivonėliai, dviausiai, ąsiniai buteliai. Šių indų puošyboje jau atsiranda spalvota glazūra, tačiau ornamentika negausi. Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti ant stalo prie svečio paduoti. Interjero gaminiai – vazonai, vazelės gėlėms, žvakidės – turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Jų puošyboje populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai. Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms. Dauguma molinių žaisliukų kartu buvo ir švilpukai. Švilpukų puošyboje buvo pamėgtos sodrios, ryškios spalvos. Buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas. Abiejuose švilpukų šonuose buvo išduriamos dvi ar keturios skylutės. Šios savaitės iniciatyva yra profesijos ir užsiėmimai. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
