Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Galicijos ir Lodomerijos karalystė su Krokuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Osvencimo bei Zatoro kunigaikštystėmis (vok. Königreich Galizien und Lodomerien mit dem Großherzogtum Krakau und den Herzogtümern Auschwitz und Zator, lenk. Królestwo Galicji i Lodomerii wraz z Wielkim Księstwem Krakowskim i Księstwami Oświęcimia i Zatoru, ukr. Королівство Галичини та Володимирії з Великим князіством Краківським і князівствами Освенцима і Затору) – Karūnos žemė Habsburgų monarchijos rytuose su sostine Lvove, susidariusi po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m., apėmusi Galiciją ir Mažąją Lenkiją. Gyvavo šiuolaikinės Ukrainos Ivano Frankivsko, Lvovo ir Ternopilio (išskyrus šiaurinę dalį) srityse, Pakarpatės vaivadijoje ir didžiojoje dalyje Mažosios Lenkijos vaivadijos teritorijos Lenkijoje. Karalystės vakarinėje dalyje daugiausia gyveno lenkai, o rytinėje – rusinai ir ukrainiečiai. Pirmą kartą šį vardą pavartojo Vengrijos karalius Andrius II, kuris po Romano Didžiojo mirties 1205 m. pretendavo į Haličo–Voluinės kunigaikštystės sostą ir buvo karūnuotas „Dievo malone karaliumi Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos, Romos, Serbijos, Galicijos ir Lodomerijos“ (lot. Dei gratia, Hungariae, Dalmatiae Croatiae, Romae, Serviae, Galliciae, Lodomeriaeque rex). Monarchai iš Romanovičių dinastijos taip pat vartojo šį vardą savo tituluose. Karaliaus Danieliaus Haličiečio palikuonys turėjo titulus „Rex Russiae“, dažniau „Regis Rusie“ ir „duces totius terrae Russiae, Galicie et Ladimirie“ („Rusios karalius“ ir „visų Rusios, Galicijos ir Vladimiro žemių kunigaikštis“). Senovės Rusios Haličo–Voluinės kunigaikštystėje, nuslopinus valdančiąją Romanovičių dinastiją vyrų linijoje, į sostą buvo pašauktas Jurijus Boleslovas II, didikas iš Lenkijos Piastų dinastijos. Po jo mirties 1340 m. prasidėjo karai dėl Haličo ir Voluinės palikimo, po kurių Haličo žemės atiteko Kazimiero Didžiojo iš Piastų dinastijos valdomai Lenkijos karalystei, o Voluinė pasiliko Gediminaičiams. Dar XIII a. pabaigoje, kaip Levo Danilovičiaus dukters kraitis, Užkarpatės valdos buvo perduotos Vengrijos karūnai. 1372 m. Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I Didysis į Vengriją įtraukė Haličo žemę, o 1387 m. jo duktė Jadvyga, Lenkijos karalienė, Haličą prijungė prie Lenkijos karalystės. 1434 m. karalius Vladislovas III Varnietis iš Haličo ir Voluinės žemių suformavo vaivadijas, o vėliau Galicija ir Voluinė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi kaip Lenkijos karūnos žemės. Po pirmojo ATR padalijimo 1772 m. Rusios ir Belzo vaivadijos sudarė karalystę, kuri vėliau tapo Austrijos imperijos dalimi, o vėliau priklausė Austrijai-Vengrijai kaip rytinė Galicijos ir Lodomerijos karalystės dalis. 1775 m. jai iš Moldavijos kunigaikštystės atiteko Bukovinos Černivcių regionas. Karalystėje nuolat vyko politinės kovos tarp lenkų ir ukrainiečių. Iš viso, 1910 m. surašymo duomenimis, Rytų Galicijoje iš 5 300 000 gyventojų 39,8 % nurodė lenkų kalbą kaip gimtąją kalbą, 58,9 % ukrainiečių – 58,9%; tačiau įtariama, kad ši statistika galėjo būti šališka, nes surašymą atlikę pareigūnai daugiausia buvo etniniai lenkai. Be to, lenkiškai kalbančiai populiacijai taip pat buvo priskiriami etniniai žydai. Po Austrijos-Vengrijos žlugimo Galicijos teritorijoje trumpą laiką egzistavo Rusijos Lemkų Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika ir Galicijos Socialistinė Sovietų Respublika, tačiau dėl Lenkijos-sovietų ir Lenkijos–Ukrainos karų, visa karalystės teritorija atiteko Antrajai Lenkijos Respublikai. |
balandžio 5 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
 Kwame Nkrumah, Ganos politikas, pirmą sykį pavartojęs „neokolonializmo“ sąvoką (portretas ant tarybinio pašto ženklo). Neokolonializmas – tai ekonominio imperializmo, globalizacijos, kultūrinio imperializmo ir sąlyginės pagalbos naudojimas siekiant daryti įtaką besivystančiai valstybei vietoj ankstesnių kolonijinių tiesioginės karinės kontrolės ar netiesioginės politinės kontrolės (hegemonijos) metodų. Neokolonializmas skiriasi nuo standartinės globalizacijos ir pagalbos vystymuisi tuo, kad dėl jo paprastai atsiranda priklausomybės, pavaldumo ar finansinių įsipareigojimų neokolonijinės šalies atžvilgiu. Tai gali lemti neteisėtą politinę kontrolę arba spirale augančius skolinius įsipareigojimus, funkciškai imituojančius tradicinio kolonializmo santykius. Šią sąvoką 1956 m. sugalvojo prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre, o XX a. 7-ajame dešimtmetyje ją pirmą kartą pavartojo Kwame Nkrumah, kalbėdamas apie dekolonizaciją išgyvenančias Afrikos šalis. Neokolonializmas taip pat aptariamas Vakarų mąstytojų, tokių kaip Sartre („Kolonializmas ir neokolonializmas“, 1964 m.) ir Noam Chomsky („Vašingtono ryšys ir trečiojo pasaulio fašizmas“, 1979 m.), darbuose. Šios savaitės iniciatyva yra aktualios socialinės/kultūrinės sąvokos. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
