Kirilica

Kirilica
Tipas	abėcėlė
Naudojamas kalbose	daug slavų kalbų: rusų, bulgarų, serbų ir kt.
Rašymo kryptis	iš kairės į dešinę
Laikotarpis	IX a.-dabar
ISO 15924	cyrl
Unicode
Genealogija
Kilmė	Sinajaus raštas  Finikiečių raštas   Graikų raštas    Kirilica
Dukterinės sistemos	kirilicos variacijos

Kirilicos abėcėlė
Slavų raidės
А Б В Г Ґ Д Ђ Ѓ Е Ё Є Ж З З́ Ѕ И І Ї Й Ј К Л Љ М Н Њ О П Р С С́ Т Ћ Ќ У Ў Ф Х Ц Ч Џ Ш Щ Ъ Ы Ь Э Ю Я
Ne slavų raidės
А́ А̀ Ӑ Ӓ Ә Ӛ Ӕ Ғ Г̣ Г̌ Ҕ Ӻ Ӷ Ԁ Ԃ Ꚃ Ꚁ Ꚉ Д̣ Ԫ Ԭ Ӗ Ӂ Җ Ꚅ Ӝ Ԅ Ҙ Ӟ Ԑ Ӡ Ԇ Ӣ Ҋ Ӥ Қ Ӄ Ҡ Ҟ Ҝ Ԟ К̣ Ԛ Ӆ Ԯ Ԓ Ԡ Ԉ Ԕ Ӎ Ӊ Ң Ԩ Ӈ Ҥ Ԋ Ӧ Ӧ̄ Ө Ӫ Ҩ Ԥ Ҧ Ҏ Ԗ Ҫ С̣ Ԍ Т̣ Ꚑ Ҭ Ꚋ Ꚍ Ԏ Ӱ Ӳ Ү Ұ Ҳ Ӽ Ӿ Һ Ԧ Ꚕ Ҵ Ꚏ Ҷ Ӵ Ӌ Ҹ Ꚓ Ꚗ Ꚇ Ҽ Ҿ Ӹ Ҍ Ӭ Ԙ Ԝ Ӏ
Archajiškos raidės
Ꙁ Ꙃ Ꙅ Ꙇ Ꙉ Ҁ Ѻ Ѹ Ꙋ Ѡ Ѽ Ꙍ Ѿ Ꙏ Ѣ Ꙑ Ꙓ Ꙕ Ꙗ Ѥ Ѧ Ꙙ Ѫ Ꙛ Ѩ Ꙝ Ѭ Ѯ Ѱ Ѳ Ѵ Ѷ Ꙟ Ꙡ Ꙣ Ꙥ Ꙧ Ꙩ Ꙫ Ꙭ ꙮ Ꚙ Ꚛ
Kirilicos raidžių sąrašas

Kirilica, taip pat kirilika arba azbuka – abėcėlinė rašto sistema sukurta IX a. pabaigoje Bulgarijoje graikų rašto pagrindu ir pradžioje skirta rašyti senąja bažnytine slavų kalba. Vėliau jos pagrindu sukurtos abėcėlės kitoms, daugiausia slavų, kalboms, taip pat neslaviškų tautų, gyvenančių Rusijoje, kalboms. Nuo 2007 m. tai viena iš trijų oficialų rašto sistemų Europos Sąjungoje (greta lotynų ir graikų rašto).

Kilmė ir raida

Iki IX a. jokios labiau paplitusios ir sunormintos slavų rašto sistemos nežinoma. Apie 863 m., Bizantijos imperatoriaus Mykolo III nurodymu, broliai Konstantinas (Kirilas) Filosofas ir Metodijus iš Salonikų sukūrė slavų kalbai raštą. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar tai buvo kirilica (tokiu atveju glagolica laikoma slaptuoju raštu, atsiradusiu po kirilicos uždraudimo) ar glagolica – abėcėlės, kurios skiriasi tik šriftu. Šiuo metu laikoma, kad pirmiau atsirado glagolica, o paskui – kirilica. Glagolica ilgą laiką su nedideliais pakeitimais naudota kroatų (iki XVII a.). Rašto sistema didele dalimi rėmėsi graikų raštu.

Dėl brolių Kirilo ir Metodijaus veiklos abėcėlė išplito tarp pietų slavų tautų, dėl to Romos popiežius, kovodamas su Kirilo ir Metodijaus misijomis, 885 m. uždraudė ją naudoti bažnyčiose.

860 m. Bulgarijos šventasis caras Borisas priėmė krikščionybę. Bulgarija tapo slavų rašto plitimo centru. ČIa buvo perrašinėjamos kirilica krikščioniškosios šventosios knygos, verčiamos graikiškos knygos, kuriamos originalios („О письменехъ Чрьноризца Храбра“).

Plintant Bizantijos kultūrai, kirilica kartu su rytų krikščionybe išplatinta Kijevo Rusioje, tarp valakų, moldavų. Iki XII a. kirilica užgožė glagolicą. Ji tapo pagrindiniu raštu užrašant bažnytinę slavų kalbą. XIV a. kirilica pradėjo plisti ir Sibire, jos pagrindu susiformavo komių raštas (abura).

Rašto principai

Kirilica yra raidinis raštas (abėcėlė), kur kiekvienas simbolis reiškia vieną tam tikrą balsį ar priebalsį, nors yra keli simboliai garsų junginiams (jotuotiems skiemenims), greta einančių garsų minkštumui ir kietumui nusakyti. Tradicinė kirilica, naudojama bažnytinėje slavų kalboje, turėjo gerokai daugiau ženklų, nei šiuolaikinė – 44.

Kaip ir kiti alfabetai, kirilica buvo naudojama ir kaip raidiniai skaitmenys, t. y., jos raidės galėjo būti naudojamos užrašyti skaičiams.

Yra keletas kirilicos romanizacijos sistemų. Standartinė transliteracija yra ISO 9, kuri leidžia transliteruoti visas šiuo metu naudojamas kirilicos variacijas. Praktikoje dažniausiai naudojama mokslinė romanizacija, kurios transliteracija labiau parodo tikrąjį raidės tarimą. Priklausomai nuo kalbos raidės gali įgyti kitokią garsinę vertę: pvz., щ rusų kalboje tariama [šč], o bulgarų kalboje – [št].

Raidė	Senas variantas	Skaitmuo	Romanizacija	Pavadinimas
А		1	[а]	az (аз)
Б			[b]	buki (бу́ки)
В		2	[v]	vedi (ве́ди)
Г		3	[g]	glagol' (глаго́ль)
Д		4	[d]	dobro (добро́)
Е,Є		5	[е]	est' (есть)
Ж			[ž]	živete (живе́те)
Ѕ		6	[ẑ], [dz]	zelo (зело́)
ʐ, З		7	[z]	zemlâ (земля́)
И		8	[i]	iže (и́же)
І, Ї		10	[ì]	i (и)
К		20	[k]	kako (ка́ко)
Л		30	[l]	lûdi (лю́ди)
М		40	[m]	myslete (мысле́те)
Н		50	[n]	naš (наш)
О		70	[о]	on (он)
П		80	[p]	pokoj (поко́й)
Р		100	[r]	rcy (рцы)
С		200	[s]	slovo (сло́во)
Т		300	[t]	tverdo (тве́рдо)
ОУ, У		(400)	[u]	uk (ук)
Ф		500	[f]	fert (ферт)
Х		600	[h]	her (хер)
Ѡ		800	[ô]	omega (оме́га)
Ц		900	[c]	cy (цы)
Ч		90	[č]	červ' (червь)
Ш			[š]	ša (ша)
Щ			[ŝ], [št, šč]	ŝa (ща)
Ъ			["]	er (ер)
Ы			[y]	ery (еры́)
Ь			[']	er' (ерь)
Ѣ			[ě]	ât' (ять)
Ю			[û], [ju]	û (ю)
Я			[â], [ja]	â (я)
Ѥ			[je]	jotuota e (Е йотированное)
Ѧ		(900)	[ę]	mažasis ûs (юс малый)
Ѫ			[ǫ]	didysis ûs (юс большой)
Ѩ			[ję]
Ѭ			[jǫ]
Ѯ		60	[ks]	ksi (кси)
Ѱ		700	[ps]	psi (пси)
Ѳ		9	[th]	fita (фита́)
Ѵ		400	[ü]	ižica (и́жица)

Paplitimas ir įvairovė

Kirilicos, kaip oficialaus rašto, paplitimas

Kirilica nuo seno naudojama pietų ir rytų slavų kalbose, taip pat kitose tautose, perėmusiose Rytų krikščionybę. Šios slavų kalbos ją vartoja iki šiol: baltarusių, bulgarų, rusų, serbų, ukrainiečių. Ilgą laiką kirilicą naudojo ir rumunų kalba.

Kirilicos pagrindu sukurtos šių slavų kalbų abėcėlės:

• baltarusių kalbos (baltarusių abėcėlė)
• bulgarų kalbos (bulgarų abėcėlė)
• makedonų kalbos (makedonų abėcėlė)
• rusinų kalbos (rusinų abėcėlė)
• rusų kalbos (rusų abėcėlė)
• serbų kalbos (serbų abėcėlė)
• ukrainiečių kalbos (ukrainiečių abėcėlė)
• juodkalniečių kalbos (juodkalniečių abėcėlė).

Ne visos tautos, vartojančios kirilicą, yra slavai – kai kurios buvo priverstos ją priimti dėl politinių priežasčių. Įvairiais metais kirilicos vartojimo sfera kito, daugiausiai dėl Rusijos, didžiausios šį raštą naudojančios šalies, įtakos kitimo. XVIII–XIX a. kirilicos variantas (rusiška abėcėlė) primesta arba bandyta primesti daugumai Rusijos imperijoje buvusių tautų.

XX a. susikūrus Tarybų Sąjungai buvo planuojama nuo kirilicos pereiti prie lotyniškų rašmenų. Tuo metu daugeliui mažųjų TSRS tautų, neturėjusių savo rašto, buvo kuriamos nuosavos abėcėlės lotyniškų rašmenų pagrindu. Šis romanizacijos laikotarpis tęsėsi per XX a. III deš. iki II pasaulinio karo pradžios. Skirtingos tautos lotynų abėcėlę naudojo šiais laikotarpiais:

• jakutų kalba – 1917–1939 m.;
• evenkų, nanajų kalbos – 1929–1937 m.;
• kumykų kalba – 1927–1938 m.;
• totorių, azerbaidžaniečių kalbos – 1927–1939 m.;
• uzbekų, turkmėnų, baškirų kalbos – 1928–1940 m.;
• chakasų kalba – 1929–1939 m.;
• tuvių kalba – 1930–1940 m., kazachų – 1929–1940 m.;
• Komių kalba kalba – 1930–1936 m.;
• Chantų, karelų, nencų, mansių kalbos – 1931–1937 m.;
• Kildino samių, evenų kalbos – 1932–1937 m.; 1932 m. buvo oficialiai nutarta mokšų ir erzių kalbose vartoti lotyniškus rašmenis, bet tai nepradėta daryti;
• ižorų kalba – 1932–1936 m.

Pradedant 1936 m. prasidėjo atvirkštinis procesas: nutarta prie lotyniškų rašmenų nepereidinėti, ir visos abėcėlės buvo perdarytos kirilicos pagrindu. Tuomet Tarybų Sąjungoje prie kirilicos perėjo beveik visos Tarybų Sąjungos tautos, išskyrus lietuvius, latvius, estus, armėnus, gruzinus ir vepsus (po nesėkmingo bandymo 1937 m. kirilizuoti jų rašybą). Tuo metu kirilica pradėta naudoti ir mongolų kalbai. Taip susiformavo ypač didelė kirilicos abėcėlių įvairovė.

Kai kurios po Tarybų Sąjungos griūties tapusios nepriklausomos valstybės keitė rašto sistemas, dažniausiai pereidamos prie lotyniško rašto (azerių, turkmėnų, uzbekų, moldavų (rumunų kalbos pavadinimas naudotas Moldovoje), kazachų, kirgizų, tadžikų kalbos).

Kirilica taip pat yra vienintelis leidžiamas raštas oficialioms kalboms Rusijos Federacijoje. Todėl, pavyzdžiui, totoriams, rašto pakeitimo bandymai yra draudžiami ir stabdomi.

Šaltiniai

Vikiteka