Europos Sąjunga
Europos Sąjunga (ES) – dvidešimt septynių Europos valstybių ekonominė bei politinė bendrija.[3] Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).
19-oje ES šalių galioja bendra valiuta – euras. Visos Europos Sąjungos narės, išskyrus Airiją, Bulgariją, Kiprą, Kroatiją ir Rumuniją, yra Šengeno zonoje, kurioje yra panaikinta pasų kontrolė. Standartizuotų įstatymų, galiojančių visose Sąjungos šalyse narėse, pagalba yra sukurta bendroji rinka,[4] kurioje užtikrinamas laisvas žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas.[5]
Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 447 mln.[1] Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).[6]
Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos,[7] žemės ūkio, žvejybos[8] ir regioninio vystymosi srityse.[9]
Būdama tarptautinės viešosios teisės subjektu Europos Sąjunga turi įgaliojimus dalyvauti tarptautiniuose santykiuose ir sudaryti tarptautines sutartis. Yra suformuota bendra užsienio ir saugumo politika, numatanti užsienio ir gynybos politikos derinimą. Visame pasaulyje veikia nuolatinės diplomatinės ES misijos, veikia atstovybės JTO, Pasaulio prekybos organizacijoje. Europos Sąjungos delegacijoms vadovauja Europos Sąjungos pasiuntiniai.
Jungtinė Karalystė 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukianti iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė galutinai pasitraukė iš sąjungos.
Šalys narės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai: Europos Sąjungos valstybės narės, Kopenhagos kriterijai
Dabartinės ES narės:
Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 27 išaugo per keletą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamomis Sąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.
Norinti įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitikti Kopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencinga rinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.
1985 m. Europos Bendriją paliko Danijos autonominė teritorija Grenlandija. 2016 m. surengto referendumo valia, Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos pasitraukė 2020 m. (žr. Brexit). Valstybės išstojimo iš ES procedūrą ir sąlygas nustato Lisabonos sutartis.
Šiuo metu kandidato statusą turi Albanija, Islandija, Šiaurės Makedonija, Serbija, Turkija ir Juodkalnija, nors Albanija ir Šiaurės Makedonija dar nėra pradėjusios stojimo derybų. Bosnija ir Hercegovina įeina į oficialią plėtros programą.[10]
. Europos Sąjungos nariai . Kandidatai |
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas (Prancūzijos užsienio reikalų ministras) pateikė idėją apie dviejų Europos valstybių ekonominę sąjungą (Prancūzijos ir VFR). Tai buvo EAPS pradžia.
- Europos sąjungos pirmtaką – Europos anglių ir plieno bendriją – įkūrė šešios valstybės 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje pasirašiusios sutartį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d.:
- 1957 m. kovo 25 d. šios valstybės pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.
- 1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.
- 1973 m. sausio 1 d. prisijungė kitos valstybės:
- 1981 m. sausio 1 d.
- 1986 m. sausio 1 d.
- 1990 m. spalio 3 d.
Rytų Vokietija Susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijoms, ES prasiplėtė buvusios komunistinės Vokietijos demokratinės respublikos teritorija.
- 1995 m. sausio 1 d.
- 2004 m. gegužės 1 d.
- 2007 m. sausio 1 d.
- 2013 m. liepos 1 d.
- 2020 m. sausio 31 d.
Jungtinė Karalystė pasitraukė iš ES
- Oficialios kandidatės:
Turkija nuo 1999 m. gruodžio 12 d.
Šiaurės Makedonija nuo 2004 m. kovo 22 d.
Juodkalnija nuo 2008 m.
Albanija nuo 2009 m.
Serbija nuo 2009 m.
- Šalys, kurioms dar nesuteiktas oficialių kandidačių statusas:
- Sustabdė (įšaldė) narystės siekimą:
Šveicarija 1992 m. gruodžio 6 d.
Norvegija 1994 m. lapkričio 28 d.
Islandija 2013 m. rugsėjo 13 d.
Valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Komisija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europos Komisija yra Sąjungos vykdomasis organas, įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuoja Vadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuoja Europos integraciją, jai atstovauja po vieną eurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 27.[11]
Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.
Parlamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovauja Parlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.
Deputatų skaičiaus pasiskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Rug. 1952 |
Kov. 1957 |
Sau. 1973 |
Bir. 1979 |
Sau. 1981 |
Sau. 1986 |
Bir. 1994 |
Sau. 1995 |
Geg. 2004 |
Bir. 2004 |
Sau. 2007 |
Bir. 2009 |
Geg.
2014 | |
| Vokietija | 18 | 36 | 36 | 81 | 81 | 81 | 99 | 99 | 99 | 99 | 99 | 99 | 96 |
| Prancūzija | 18 | 36 | 36 | 81 | 81 | 81 | 87 | 87 | 87 | 78 | 78 | 72 | 74 |
| Italija | 18 | 36 | 36 | 81 | 81 | 81 | 87 | 87 | 87 | 78 | 78 | 72 | 73 |
| Belgija | 10 | 14 | 14 | 24 | 24 | 24 | 25 | 25 | 25 | 24 | 24 | 22 | 21 |
| Nyderlandai | 10 | 14 | 14 | 25 | 25 | 25 | 31 | 31 | 31 | 27 | 27 | 25 | 26 |
| Liuksemburgas | 4 | 6 | 6 | 6 | 6 | 6 | 6 | 8 | 6 | 6 | 6 | 6 | 6 |
| Jungtinė Karalystė | 36 | 81 | 81 | 81 | 87 | 87 | 87 | 78 | 78 | 72 | 73 | ||
| Danija | 10 | 16 | 16 | 16 | 16 | 16 | 16 | 14 | 14 | 13 | 13 | ||
| Airija | 10 | 15 | 15 | 15 | 15 | 15 | 15 | 13 | 13 | 12 | 11 | ||
| Graikija | 24 | 24 | 25 | 25 | 25 | 24 | 24 | 22 | 21 | ||||
| Ispanija | 60 | 64 | 64 | 64 | 54 | 54 | 50 | 54 | |||||
| Portugalija | 24 | 25 | 25 | 25 | 24 | 24 | 22 | 21 | |||||
| Švedija | 22 | 22 | 19 | 19 | 18 | 20 | |||||||
| Austrija | 21 | 21 | 18 | 18 | 17 | 18 | |||||||
| Suomija | 16 | 16 | 14 | 14 | 13 | 13 | |||||||
| Lenkija | 54 | 54 | 54 | 50 | 51 | ||||||||
| Čekija | 24 | 24 | 24 | 20 | 21 | ||||||||
| Vengrija | 24 | 24 | 24 | 20 | 21 | ||||||||
| Slovakija | 14 | 14 | 14 | 13 | 13 | ||||||||
| Lietuva | 13 | 13 | 13 | 12 | 11 | ||||||||
| Latvija | 9 | 9 | 9 | 8 | 8 | ||||||||
| Slovėnija | 7 | 7 | 7 | 7 | 8 | ||||||||
| Kipras | 6 | 6 | 6 | 6 | 6 | ||||||||
| Estija | 6 | 6 | 6 | 6 | 6 | ||||||||
| Malta | 5 | 5 | 5 | 5 | 6 | ||||||||
| Rumunija | 36 | 33 | 32 | ||||||||||
| Bulgarija | 18 | 17 | 17 | ||||||||||
| Kroatija | 11 | ||||||||||||
| Iš viso | 78 | 142 | 198 | 410 | 434 | 518 | 567 | 626 | 788 | 732 | 786 | 732 | 751 |
Vadovų taryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui, prezidentą arba ministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų painioti su Europos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.
Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šalių integracija ir plėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į Sąjungą Turkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.
Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarasti suverenumą.
2004 m. valstybių vadovai ir ES institucijos priėmė Europos Konstituciją. Tačiau ji neįsigaliojo dėl referendumų Nyderlanduose bei Prancūzijoje, kai viešoji tų šalių gyventojų nuomonė jai nepritarė. Tuomet ratifikavimo procesas buvo nutrauktas. 2007 m. spalį Europos lyderiai parengė naują Lisabonos sutartį, kurią praktiškai sudaro buvusios Europos Konstitucijos turinys, tik pašalinti kai kurie konstituciniai terminai ir kiti smulkūs elementai. Jos ratifikavimas numatomas baigti 2009-aisiais. Priėmus Reformų sutartį, ji suteiktų Tarybai didesnės galios balsuojant, o Parlamentui – daugiau įgaliojimų. Sutartis taip pat pakeistų ES kolonų struktūrą. Europos Sąjunga vaidintų didesnį pasaulinį vaidmenį, t. y. pagalba bei kitais klausimais padėtų ne tik tarpvyriausybiniu Sąjungos narių lygiu.
| Pasirašyta Įsigaliojo Dokumentas |
1948 1948 Briuselio sutartis |
1951 1952 Paryžiaus sutartis |
1954 1955 Pakeista Briuselio sutartis |
1957 1958 Romos sutartys |
1965 1967 Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis |
1975 N/A Europos Vadovų Tarybos išvados |
1985 1985 Šengeno sutartis |
1986 1987 Suvestinis Europos aktas |
1992 1993 Mastrichto sutartis |
1997 1999 Amsterdamo sutartis |
2001 2003 Nicos sutartis |
2007 2009 Lisabonos sutartis | ||||||||
| Europos Sąjungos ramsčiai | ||||||||||||||||||||
| Europos Bendrijos | ||||||||||||||||||||
| Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM) | ||||||||||||||||||||
| Europos anglių ir plieno bendrija | Sutartis baigė galioti 2002 m. | Europos Sąjunga (ES) | ||||||||||||||||||
| Europos ekonominė bendrija | ||||||||||||||||||||
| Šengeno taisyklės | Europos Bendrija (EB) | |||||||||||||||||||
| TREVI | Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse | |||||||||||||||||||
| Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose | ||||||||||||||||||||
| Europos politinis bendradarbiavimas | Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) | |||||||||||||||||||
| Nekonsoliduoti organai | Vakarų Europos Sąjunga (VES) | |||||||||||||||||||
| Sutartis nutraukta 2011 m. | ||||||||||||||||||||
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europos Sąjungoje gyventojų skaičius siekia 508,2 milijonų žmonių.[1] 2013 m. registruota 5 075 000 gimimų bei 4 999 200 mirčių. Migracijos neto ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudaro 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų, yra Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.).[12]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Eurostat - Population on 1 January 2019“. Europos Komisija. Nuoroda tikrinta 20 Rugpjūčio 2015.
- ↑ https://ec.europa.eu/eurostat/databrowser/view/tec00001/default/table?lang=en
- ↑ Райзберг Б. А., Лозовский Л. Ш., Стародубцева Е. Б. Современный экономический словарь. – 5-е изд., перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2006.
- ↑ „European Commission: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
- ↑ „Activities of the European Union: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
- ↑ „World Economic Outlook Database“. International Monetary Fund. 2013-04. Suarchyvuota iš originalo 2013-09-15. Nuoroda tikrinta 2013-08-27.
- ↑ „Common commercial policy“. Glossary. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
- ↑ „Consilium: Agriculture and Fisheries“. Consilium. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
- ↑ „Activities of the European Union: Regional Policy“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
- ↑ „Candidate and Potential Candidate Countries“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-11-03.
- ↑ [1]
- ↑ 6.5% of the EU population are foreigners and 9.4% are born abroad, Eurostat, Katya VASILEVA, 34/2011.
Nuorodos ir literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Europos susivienijimas ir Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Darius Žeruolis). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 519 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-64-2
- Europos Sąjungos portalas
| |||||||