Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniaus senamiestyje, Šv. Mikalojaus gatvėje. Tai seniausia Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje. Šv. Mikalojaus bažnyčia pirmą kartą paminėta 1320–1387 metais (Jogailos privilegijoje). Jau tuomet bažnyčia buvo mūrinė,iš raudonų plytų mūro. Manoma, jog bažnyčia pastatyta LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais. Dabartinis jos pastatas sumūrytas XV amžiuje. Bažnyčia nuo to laiko daug kartų restauruota, tačiau išlaikė gotikinį pavidalą. Manoma, jog šioje bažnyčioje melsdavosi į Vilnių atvykę pirkliai bei amatininkai. XVI a. bažnyčioje vietoj medinių lubų sumūryti stulpai ir skliautai. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro bažnyčia ilgai stovėjo be stogo, šalo jos skliautai ir sienos. Atstatant bažnyčią po minėto gaisro, sumanyta daug išorės architektūros ir interjero pakeitimų - pažemintas stogo kraigo aukštis, suformuotas trikampis frontonas, performuotas galinis frontonas, vėlyvojo baroko stiliumi permūryti langai, užmūryti trys langai apsidėje, viduje pastatyti trys vėlyvojo baroko altoriai, rokoko stiliaus vargonų choras. 1812 m. bažnyčią niokojo prancūzų kariuomenė, šventovė buvo paversta sandėliu. Po 1812 m. ji vėl buvo remontuota. Pastatyta dviaukštė zakristija prie jau stovėjusios 1808 m. keturkampio baroko formų varpinės. 1864 m. uždarius Vilniaus pranciškonų vienuolyną, Šv. Mikalojaus bažnyčia priskirta prie Šv. Jono parapijos, nuolatinio kunigo neturėjo. Bažnyčioje atitinkamomis dienomis buvo laikomos pamaldos. XIX a. dalis bažnyčios fasadų buvo nudažyti. Dar iki 1897 m. lietuviai rūpinosi turėti savo bendruomenės bažnyčią. Vilniaus krašto lietuviai nuo 1900 m. rinkdavosi apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir giedodavo. Paprašius Peterburgo dvasinės akademijos kunigams ir paraginus Mogiliovo arkivyskupui B. Klopatovskiui, 1901 m. gruodžio 31 d. S. A. Žvėravičius atidavė bažnyčią lietuvių bendruomenei ir paskyrė kunigą Juozapą Kuktą jos klebonu. Pagrindiniai Šv. Mikalojaus bažnyčios perėmimo lietuvių žinion iniciatoriai buvo Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis ir gydytojas Andrius Domaševičius. Buvo sukurta taip vadinama „12 Vilniaus apaštalų kuopa", kuri rūpinosi bažnyčios atgavimu. Leidimas oficialiai naudoti bažnyčią lietuviškoms pamaldoms buvo gautas 1901 m. gruodžio 8 d. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Buvo suremontuoti langai, sudėtos iki šiol išlikusios keraminių plytelių grindys, nutinkuotos ir perdažytos sienos, sutvarkyti altoriai, padaryti bažnyčios suolai. |
spalio 25 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
 Kundos kultūros įrankiai, Estijos Istorijos muziejus Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų. Estijos istorija prasideda IX tūkst. pr.m.e., kai atsitraukus ledynui čia pasirodė pirmieji klajojantys medžiotojai ir rinkėjai. Pagal vieną iš teorijų III tūkst. pr.m.e. šioje teritorijoje pasirodė finougrų gentys, iš kurių kilę dabartiniai estai. XIII a. pradžioje dabartinės Estijos teritorijoje gyveno į ikivalstybinius politinius junginius susiorganizavusios estų gentys. Tuo metu jų užkariavimą ir krikštijimą pradėjo Kalavijuočių ordinas, čia pradėjęs kryžiaus žygius (1200-1227 m.). Iki 1227 m. vokiečių riteriai ir danai užkariavo dabartinės Estijos teritoriją. Nuo 1418 iki 1562 m. visa Estija įėjo į Livonijos konfederaciją. Šioje valstybėje vokiečių atvykėlių mažuma sudarė politinį, karinį, religinį ir intelektualinį elitą, valdė prekybą ir žemę. Vietiniai gyventojai finougrai užėmė žemesnįjį visuomenės sluoksnį ir ši situacija išliko iki pat 1917 m. XVI a. pradžioje ši valstybė perėjo į liuteronybę. Netrukus ji tapo varžymosi tarp kaimyninių Rusijos, Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos valstybių objektu. Po 1558-1583 m. Livonijos karo dabartinės Estijos teritoriją prisijungė Švedija. Iš pradžių Švedijos valdovai nekvestionavo baltvokiečių dominavimo. Politika pasikeitė valdant Karoliui XI, tačiau reformų pastangas nutraukė Švedijos pralaimėjimas Rusijai Šiaurės kare. Nuo 1721 m. dviems šimtmečiams Estija tapo Rusijos imperijos dalimi. Rusijos imperijos laikotarpiu baltvokiečiai turėjo ribotą autonomiją, vokiečių kalba buvo švietimo ir administravimo kalba. Vokiečių kilmingieji žemvaldžiai valdė vietinius finougrus kaip baudžiaunininkus. Baudžiava panaikinta XIX a., iš dalies spaudžiant Rusijos valdžiai, iš dalies dėl Švietimo idėjų paplitimo tarp vokiečių kilmingųjų. Dalis pastarųjų, vadinamųjų estofilų, domėjosi estų kalba, kultūra ir istorija. XIX a. viduryje prasidėjo Estijos atgimimo laikotarpis. Estijos viduriniosios klasės intelektualai ėmėsi rinkti folklorą, gryninti kalbą; tai lėmė pirmųjų periodinių leidinių ir grožinės literatūros atsiradimą estų kalba. XIX a. pabaigoje estų kalba, paskatinta rusifikacijos pastangų, ėmė išstumti vokiečių kalbą, kuri iki tol buvo vienintelė elito naudojama kalba. Tuo pačiu metu išaugo estų valstiečių, turinčių žemės, skaičius. XX a. pradžioje estų politinės partijos ėmė kelti ribotos autonomijos ir lygaus statuso su vokiškai kalbančiaisiais reikalavimus. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.), kuris sukėlė Rusijos imperijos subyrėjimą, Estija kaip ir kitos Baltijos šalys 1920 m. pasiekė nepriklausomybę po trumpo nepriklausomybės karo su Raudonąja Armija ir Baltijos vokiečių pajėgomis (Baltische Landeswehr). 1920 m. vasario mėn. sudaryta Tartu taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Estijos nepriklausomybę. Žemės, kurios tebebuvo valdomos vokiečių kilmingųjų buvo perdalintos valstiečiams ir sukurta parlamentinė respublika. Pastaroji, dėl Didžiosios depresijos gresiant populistiniam judėjimui, nuo 1934 m. transformavosi į pusiauautoritarinį režimą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagal 1939 m. slaptuosius Vokietijos-Sovietų Sąjungos susitarimus Estija pateko į sovietų įtakos sferą. Sovietų Sąjunga 1940 m. šalį okupavo ir aneksavo. Ilgus šimtmečius Estijoje dominavusi baltvokiečių mažuma repatrijavo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metu Estiją 1941 m. okupavo Vokietija, Estija buvo įjungta į Ostlandą, kaip viena iš provincijų. 1944 m. šalį vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Dalis gyventojų pabėgo, bijodami sovietų okupantų keršto. Prieš sovietų valdžią veikė partizaninis judėjimas. Sovietai iš esmės pakeitė Estijos visuomenę ir ekonomiką. Vykdyta industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Estijoje susiformavo didelė rusų mažuma. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai Estija taikiai atgavo nepriklausomybę. Prasidėjo sparčios ekonomikos pertvarkos, naujų politinių ir ekonomikos institucijų kūrimas. Estija įstojo į NATO ir 2004 m. į Europos Sąjungą. Šios savaitės iniciatyva yra prieš 30 m. rugpjūtį nepriklausomybę paskelbusios valstybės. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
